Vilniaus miesto futbolo draugijos „Žalgiris“ ekipos gynėjas Egidijus Vaitkūnas trečiadienį (rugpjūčio 8 d.) švenčia savo 24-ąjį gimtadienį. 

„Nuo mažų dienų norėjau tapti profesionaliu futbolininku ir vilkėti „Žalgirio“ komandos marškinėlius“, - sako E. Vaitkūnas.

2006 metais profesionalo karjerą pradėjęs sportininkas pirmus dvejus metus žaidė išvajotame „Žalgiryje“, vėliau ją trumpai tęsė Gargždų „Bangos“ ir Tauragės „Tauro“ komandoje. Į sostinės reprezentacinę futbolą ekipą gynėjas sugrįžo atsiradus pirmai pasitaikiusiai progai - 2010 metų pradžioje.

Gimtadienį švenčiantis gynėjas papasakojo apie pirmuosius savo žingsnius futbole, vaikystėje užgimusią meilę „Žalgirui“, įdomius prietarus prieš rungtynes bei bendrą savo ir tėčio hobį - medžioklę. 

- Ar švęsi gimtadienį? 

- Taip, paminėsiu. Šeimos nariai pasveikino patys pirmieji, komanda, tradiciškai per vakarinę treniruotę. 

- Tau sukanka 24-eri. Ar jautiesi subrendęs kaip žaidėjas?

- Toks amžius profesionaliam futbolininkui pakankamai brandus, tačiau, kad ir kiek sukaktų metų, visuomet dar yra ko išmokti. Aš labiausiai norėčiau patobulinti kamuolio valdymo, perdavimų, smūgių techniką. Žinoma, reikia gerinti visus žaidimo aspektus. 

- Kada pradėjai žaisti futbolą?

- Nuo 5-erių metų pradėjau lankyti treniruotes į kurias mane atvedė tėvai. Norą žaisti futbolą sužadino draugai. Treniruotis patiko nuo pat pirmosios dienos, tačiau didesnę pažangą padariau tik vėliau. Pirmasis treneris buvo Pavelas Vorobjovas. Jis visuomet mane paskatindavo, padrasindavo. 

- Nuo pat pradžių rungtyniavai gynėjo pozicijoje? 

- Ne, dažniausiai žaisdavau saugu, kartais puolėju. Į krašto gynėjo poziciją buvau perstumtas tik prisiungęs prie „Žalgirio“ dublerinės komandos. Vis tik paauglystėje įgyti įgudžiai išliko iki šiol. Norisi bėgti į priekį, įmušti vieną, kitą įvartį, atlikti rezultatyvų perdavimą. 

- Kurioje aikštės pusėje mėgsti labiau būti dabar?

- Pripratau žaisti gynėju, tad dabar mėgstu sukiotis arčiau vartų. Man tai patinka. 

- Turėjai tikslą tapti profesionalu?

- Be abejo. Tai buvo mano pagrindinis siekis nuo vaikystės. Norėjau žaisti ne bet kur, o „Žalgiryje“. Su šia komanda buvau nuo pat mažų dienų. Ne tik stebėjau jos rungtynes, bet ir padavinėjau kamuolį, nešiojau neštuvus. 

- Kodėl tapai žaliai baltu nuo pat vaikystės?

- Tai prestižinė, mano gimtojo miesto komanda. Manau, kad dauguma Lietuvoje futbolą žaidžiančių vaikų svajoja vieną dieną užsivilkti šios ekipos marškinėlius. 

- Ar teko išbandyti kitas sporto šakas? 

- Taip, ir ne vieną. Dalyvaudavau kovinių sporto šakų – bokso, kikbokso, karate treniruotėse, aktyviai žaisdavau stalo tenisą, lankiau aviamodelių būrelį. Spėjau visur, bet save atradau tik futbole. 

- Kaip atsidūrei „Žalgiryje“?

- Rungtyniavau „Žalgirio“ sporto mokykloje, o vėliau sulaukiau kvietimo prisijungti prie dublerių komandos. Ten sėkmingai praleidęs keletą metų patekau į pagrindinę ekipą. 

- 2009 - 2010 m. karjerą tęsei Gargždų „Bangoje“ ir Tauragės „Taure“. Kokie prisiminimai iš šio laikotarpio?

- Šiose komandose praleisti metai buvo naudingi ne tik kaip žaidėjui, bet kaip ir asmenybei. Pirmą kartą žaidžiau už sostinės ribų, atokiau nuo savo šeimos ir draugų. Išmokau savarankiškumo. Kalbant apie futbolą, tai labai svarbu, kad galėjau daug laiko praleisti aikštėje. Tuo metu žaidybinė praktika man buvo būtina.  

- Ar dabar žaidžiant prieš šias komandas jauti papildomą motyvaciją?

- Esu motyvuotas iškovoti pergalę prieš visus varžovus. Nesvarbu ar juos pažįstu asmeniškai, ar ne. 

- Kaip sekėsi Lietuvos U-21 jaunimo rinktinėje? Ar teko ten rungtyniauti su kuriais nors dabartiniais žalgiriečiais?

- Nors aukštų rezultatų nepasiekėme, įgavau naudingos patirties. Rungtyniavome prieš stiprias kitų šalių rinktines. Buvome komandos draugais kartu su Arminu Vaskela, Karoliu Urbaičiu, Povilu Krasnovskiu, Pauliu Janušausku, Armantu Vitkausku, Jauniu Juozaičiu. 

- 2010 metais sulaukęs pasiūlymo grįžti į „Žalgirį“, priėmei jį nedvejojęs?

- Žinoma. Nebuvo jokių apmastymų. Tik viena mintis - „grįžtu į „Žalgirį“. 

- Prieš sugrįžtant į Vilnių dalyvavai ir užsienio klubų peržiūrose. Kokį įspūdį susidarei būdamas jų treniruočių stovyklose?

- Man patiko. Klubų infrastruktūros geros, ten sudarytos puikios sąlygos tobulėti. Taip pat turėjau galimybę parungtyniauti su pajėgiais futbolininkais. Kita vertus, tuo metu man pačiam dar daug ko trūko. Neatitikau tų komandų lygio. Galbūt ateityje išbandysiu legionieriaus duoną. 

- Gegužės mėnesį debiutavai ir Lietuvos rinktinėje. Kaip vertini šį pasiekimą?

- Atstovauti savo šaliai – didžiausia garbė. Labai tikiuosi, kad vieną dieną sugrįšiu į rinktinę.  

- Ekipą pertraukos metu papildė trys naujokai. Pasikeitimai – į gerą?

- Manau, kad taip. Ramūnas Radavičius, Kamilis Bilinskis ir Andro Švrljuga yra labai geri žaidėjai. Galbūt jiems dar reikia šiek tiek laiko apsiprasti, bet jų atvykimas neabejotinai mus sustiprino. Matome, kad kuo toliau, tuo jiems lengviau. Stengiamės padėti, kuo tik galime. 

- Su kuriuo komandos draugu sutari geriausiai?

- Išskirtinio nėra nė vieno (juokiasi). Daug bendrauju su visais žalgiriečiais, tačiau dažniausiai laiką leidžiu su Algiu Jankausku, Pauliu Janušausku, Georgu Freidgeimu, Povilu Krasnovskiu.

- Jau prasidėjo antra sezono pusė. Kaip įvertintumei „Žalgirio“ pasirodymą?

- Labiau neigiamai, nei teigiamai. Praradome daug taškų, kartais išleisdome pergalę iš savo rankų. Galbūt stokojome koncentracijos. Viliuosi, kad per likusias rungtynes iškovosime kaip įmanoma daugiau taškų. 

- Kurios rungtynės buvo įsimintiniausios?

- LFF taurės finalas. Dalyvavau jame pirmą kartą jame. Buvo labai malonu ne tik išbėgti į aikštę, bet ir laimėti. Na, o smagiausia ir įsimintiausia finalo dalis – pergalės šventimas su fanais. 

- Ar turi kokių nors prietarų?

- Turiu nemažai. Svarbiausi – iš rūbinės išeiti aštuntam ir į aikštę žengti būtinai su dešine koja. Ne atsitikinai ir žaidžiu 8 numeriu pažymėtais marškinėliais. Šis skaičius man neša sėkmę. Niekada nesikerpu Iki rungtynių likus mažiau nei trims dienoms. Taip pat labai svarbu, kad rungtynių dieną prieš išeinant į stadioną mane palaimintų mama. Jeigu žaidžiame kitame mieste, visuomet jai paskambinu prieš susitikimo pradžią.  

- Ką veiki laisvalaikiu? 

- Didžiausias hobis – medžioklė. Kai tik turiu daugiau laisvo laiko su tėčiu traukiame į mišką, dažniausiai pasibaigus sezonui – žiemos pradžioje. Jis mane ir išmokino, kaip elgtis su ginklais. Taip pat mėgstu nueiti į kiną, pasivažinėti su dviračiais, pailsėti prie ežero.