V.Trakio emocijų metamorfozės (Astos Zaborskytės nuotr.) Asta Zaborskytė, Futbolas.lt Futbolas.lt po pertraukos tęsią rubriką "Interviu užribyje" ir kalbina Lietuvos nacionalinės rinktinės bei Panevėžio "Ekrano" puolėją Valdą Trakį. 30 metų žaidėjas - šiemet ne tik rezultatyviausias A lygoje, tačiau neabejotinai ir viena spalvingiausių čempionato asmenybių. Per savo karjerą V.Trakys žaidė tiek uostamiestyje Klaipėdoje, tiek sostinėje Vilniuje, tapo šalies čempionu ir su FBK "Kaunu" ir su jo priešininku Panevėžio "Ekranu", iš viso atstovavo 14 skirtingų klubų bei išbandė įvairias valstybes iri jų kultūras. - Tave drąsiai galima vadinti futbolo klajokliu.., - pradėjome pokalbį su V.Trakiu. - Buvau jaunas, truputį kvailas. Kartais ne tais žmonėmis pasitikėdavau. Kai kurie norėdavo uždirbti iš manęs pinigų ir vis siųsdavo į kitą šalį. - Sunku būdavo adaptuotis? - Sunku nebūdavo. Esu komunikabilus žmogus, visur prisitaikiau. Rimtų problemų neturėjau nė vienoje šalyje, kurioje esu rungtyniavęs. - O kaip prasidėjo tavo sportinė karjera? - Kaip ir visų mažų vaikų. Kai man buvo šeši metai, vyresnis brolis jau treniravosi  kartu su kiemo aikštelės draugais, todėl nuėjau ir aš. Taip ir pradėjau su vyresniais vaikais Kretingoje lankyti futbolą. Nuo tada gyvenu futbolu iki šių dienų. - Ar buvo žmogus, kuris savo pavyzdžiu, patarimais darytų tau įtaką? - Taip nesakyčiau, Aišku, yra sporte asmenybės. Pavyzdžiui, kaip Arvydas Sabonis krepšinyje. Bet nebuvo tokių, kurie padarytų didelę įtaką. Ar turėjau idealą? Kai buvau dar visai vaikas, patikdavo, kaip Valdas Ivanauskas žaisdavo legendiniame "Žalgiryje". Dar mano vardas toks pat.. Nesakyčiau, kad jis buvo idealas, bet norėdavau būti į jį panašus. - Kuris iš per karjerą pelnytų įvarčių tau svarbiausias? Gal jau įmušei tokį, kad galėtum pavadinti viso gyvenimo įvarčiu? - Banaliai atsakysiu, kad jis dar bus. Tų įvarčių buvo... Bet gyvenimo įvarčiu negalėčiau pavadinti. Tikiu, kad jį dar įmušiu. -  Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras puolėjas? - Puolėjų yra visokių. Jis turi jausti, kur tas įvartis. Kartais gali ir nemokėti sustabdyti kamuolio, bet mušti įvarčius. Pagrindinė savybė būtų įvarčio "kvapas". Žinojimas, kur kamuolys nukris. Tai nepaaiškinamas dalykas. Aišku, be viso to, reikia žiūrėti kokiame lygyje žaidžia tas puolėjas. Kartais užtenka vien tą įvartį jausti. Viename "Futbolas LT" laidos reportaže labai gerai išdėstė temą apie puolėjus. Puolėjas turi ir žaisti galva, ir smūgiuoti abiem kojomis. Turi mokėti viską, jeigu nori žaisti labai gerame lygyje. - Esi žaidęs Belgijoje, Rusijoje, Islandijoje, Vokietijoje, Azerbaidžane. Apie šių šalių čempionatus nekalbėsime. Koks buvo tavo gyvenimas už aikštės ribų? - Belgijoje dar buvau visai vaikas, aštuoniolikos metų. Labai daug padėjo Rimantas Žvingilas. Kartu žaidėme vienoje komandoje, jis globojo mane ir mokė, kaip reikia gyventi toje šalyje. Buvo lengviau ištverti. Belgija kaip legionieriui buvo pirma stotelė. Rusijoje jokių problemų nelieka - ir moki kalbą, ir žmonės draugiški. Beveik kaip namuose. Skiriasi tik tai, kad vis tiek esi toliau nuo namų ir susikoncentruoji į treniruotes, į darbą. Islandijoje pabuvau trumpai, bet spėjau ir draugų susirasti. Iki šiol bendrauju su treneriu, kuris dirbo mūsų komandoje. Vokietijoje buvo sunkiau - vėl nauja šalis, nauja kalba. Legionierių buvo mažai, tad kalbą išmokau per pora mėnesių. Galėjau ir vokiškai šnekėti, ir tvarkytis buitinius reikalus. Įdomu tai, kad išmokęs vokiškai sužinojau, kad vos ne pusė komandos kalba angliškai. Tačiau jie nešnekėjo, kad išmokčiau vokiečių. Azerbaidžane gydytojai buvo ukrainiečiai, treneriai ukrainiečiai, komandoje buvo 7-8 žaidėjai iš Ukrainos. Visi moka rusų kalbą. Tiesa, šalis ten savotiška, musulmonų. Bet pats Baku miestas normalus, šiuolaikinis. Sunkiau būtų žaisti kažkur ne Baku komandoje. Tada iškiltų keblumų, kita vietinių pasaulėžiūra. Bet Baku gyvena labai daug anglų, italų verslininkų. Ar žaidėjai nesimeldžia viduryje rungtynių? Ne. Tačiau komandoje buvo 3-4 tikri musulmonai, kurie melstis atsikeldavo ir šeštą ryto, ir Ramadano mėnesio laikydavosi. Treneris prašydavo, kad žmonės valgytų dieną, kad reikia sportuoti, rungtyniauti. Tokių įdomių dalykų buvo. - Esi vėl kviečiamas į nacionalinę rinktinę. Ką tau reiškia būti jos dalimi? - Kaip ir kiekvienam futbolininkui, savo šaliai atstovauti yra garbė ir malonumas. Gaila tik, kad taip sužaidėme Farerų salose. Buvo nesėkmingas sugrįžimas... Bet noriu atstovauti rinktinei ir visada atvažiuosiu, kol būsiu kviečiamas. - Su kuo geriausiai sutari rinktinėje? - Nežinau, su visais. Labai draugiškas kolektyvas. Kaip sakė kapitonas Tomas Danilevičius, esame kaip didelė šeima. Negalėčiau išskirti jokio žmogaus, su visais sutariu gerai. - O klube? - Klube irgi bendrauju su visais. Pastaruoju metu daugiau praleidžiu su Dominyku Galkevičiumi  ir su Sergejumi Pogrebanu. Su pastaruoju Panevėžyje esame vieni. Kiti čia turi drauges, šeimas. Taip ir bendraujame - kas labiau liūdi, tie ir susitinka. - Kaip išgyveni nesėkmes? - Geriausia namuose pabūti vienam, ramiau. Kad niekas neuždavinėtų klausimų. Komandoje ir taip visi išgyvename, jei patiriame nesėkmę. Vakarų Europoje ir Rusijoje ar Azerbaidžane nesėkmės skiriasi tuo, kad ten po jų dar gauni spaudimą iš valdžios. Belgijoje ir Vokietijoje pralaimi rungtynes ir tau skiepija, kad kuo greičiau pamirštume, kad kitos rungtynės už kelių dienų ir reikia joms ruoštis. Tai gal ir yra teisingiausias sprendimas. Kitu atveju - ir taip sunku psichologiškai, ir tave dar labiau spaudžia. Žmogus ir taip išgyvena. Futbolas, apskritai sportas, yra geras tuo, kad negali įsigyventi į tas nesėkmes. Vienos rungtynės seka po kitų. Kai laimi, gerai sužaidi, tos nesėkmės ir pasimiršta. - Kaip reaguoji į kritiką? - Labai normaliai. Praėjusiais metais sezono pabaigoje futbolo ekspertai labai gerai pakritikavo ir davė dar daugiau motyvacijos gerai žaisti. - Nemąstai apie karjeros pabaigą? - Nemąstau, bet yra buvę tarpų mano gyvenime, kur teko keletą mėnesių pasėdėti be futbolo. Žinai, kad linija yra labai plona - labai greitai gali kilti į viršų ir leistis į apačią. Reikia tam ruoštis, kad neužkluptų tavęs nepasiruošus. Turi būti psichologiškai pasiruošęs, kad karjera gali baigtis. Interviu užribyje" su V.Trakiu II dalį, kurioje žaidėjas papasakoje apie savo laisvalaikį ir pomėgius, skaitykite artimiausiu metu.